Antrojo pasaulinio karo pabaiga Rytų Prūsijoje

Tebevykstant Antrajam pasauliniam karui, 1943 m. lapkričio 28–gruodžio 1 d. Teherane (Iranas) įvyko antihitlerinės koalicijos šalių – Sovietų Sąjungos (SSRS), Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų – vadovų konferencija. Joje dalyvavo šių šalių lyderiai Josifas Stalinas, Vinstonas Čerčilis ir Franklinas Ruzveltas, šalių diplomatijos ir karinių štabų vadovai. Per konferenciją J. Stalinas pasiūlė Rytų Prūsijos padalijimo principą: Klaipėda (vok. Memel) ir Karaliaučius (vok. Königsberg) atitenka SSRS, pietinė krašto dalis – Lenkijai. Praktiškai šis principas buvo įgyvendintas pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Tačiau tik oficialiuose dokumentuose šis padalijimas atrodė kaip paprastas formalumas. Padalijimo kelias paženklintas šimtų tūkstančių civilių gyventojų žūtimis.

1944 m. spalio 16 d. Raudonosios armijos 3-iojo Baltarusijos fronto kariuomenė įsiveržė į Rytų Prūsiją. Pergalingą žygį lydėjo šimtatūkstantiniais tiražais spausdinami ir platinami sovietų propagandininko, rašytojo Iljos Erenburgo, kuris tuomet tarnavo 3-iojo Baltarusijos fronto kariuomenės štabe, raginimai: „Nėra nieko, kas vokiečiuos būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!“ Tokie atsišaukimai dar labiau kurstė žvėriškus sovietų karių instinktus. Sovietinėje propagandoje Karaliaučius (vok. Königsberg) ir visa Rytų Prūsija buvo vaizduojama kaip vokiečių militarizmo tvirtovė, kurią reikia sunaikinti, taip atkeršijant priešui už jo padarytus nusikaltimus.

Į kraštą įsiveržę sovietų kareiviai prievartavo moteris ir mergaites, šaudė ir tankais traiškė besitraukiančius ir pasilikusius civilius gyventojus, plėšė ir degino namus. 1944 m. spalio 21 d. raudonarmiečiai Nemerkiemyje (vok. Nemmersdorf), į pietus nuo Gumbinės (vok. Gumbinnen), surengė beginklių civilių gyventojų skerdynes. Buvo išprievartautos ir sadistiškai nužudytos 72 moterys.

Sovietams artinantis prie Karaliaučiaus (vok. Königsberg), kuriame tuo metu buvo apie 110 tūkst. civilių gyventojų (miestas užimtas 1945 m. balandžio 9 d.) prasidėjo masinė gyventojų evakuacija. Dalis jų bandė gelbėtis per Piliavos (vok. Pillau) uostą plaukdami laivais, bet vykstančius pabėgėlius negailestingai atakuodavo sovietų aviacija ir povandeniniai laivai. Sovietai paskandino 73 laivus su pabėgėliais iš Rytų Prūsijos. Didžiausia tragedija susijusi su Vokietijos keleiviniu laivu „Wilhelm Gustloff“. 1945 m. sausio 30 d. šiuo laivu plaukė apie 10 tūkst. civilių žmonių, tarp jų apie 3 tūkst. vaikų. Baltijos jūroje „Wilhelmą Gustloffą“ torpedomis atakavo sovietų povandeninis laivas. Išsigelbėti pavyko tik apie 900 pabėgėlių. Vis dėlto iš Sembos pusiasalyje susitelkusių beveik milijono Rytų Prūsijos pabėgėlių laivais pavyko evakuotis 450 tūkst. civilių gyventojų ir 140 tūkst. vokiečių karių. 1945 m. balandžio–gegužės mėn. nuo puolančios sovietų kariuomenės į vakarines Vokietijos žemes pasitraukė apie du milijonai Rytų Prūsijos gyventojų. Likusieji tapo siaubingo teroro aukomis. 1944–1948 m. žvėriškai išžudyta per 300 tūkst. civilių gyventojų.

Nespėję pasitraukti vietos gyventojai buvo grūdami į Karaliaučiaus (vok. Königsberg), Įsruties (vok. Insterburg), Prūsų Ylavos (vok. Preussisch Eylau), Gastų (vok. Heinrichswalde), Tolminkiemio (vok. Tolmingkehmen) lagerius. Vokiečių duomenimis, sovietų užimtoje Rytų Prūsijos dalyje darbo stovyklose buvo įkalinta mažiausiai 10 tūkst. civilių gyventojų. Didžiausia stovykla buvo Prūsų Ylavoje (vok. Preussisch Eylau). Ji turėjo daugybę filialų. Mokslinėje SSRS literatūroje nurodoma, kad šiose darbo stovyklose buvo rūpinamasi civiliais vokiečiais: šie ne tik dirbo, bet buvo maitinami, turėjo medicininę priežiūrą. Iš tikrųjų, jie ten buvo naikinami: kentė alkį, šaltį, ligas, patyrė patyčias, mirė nuo bado ir ligų.

Potsdamo konferencijos 1945 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Karaliaučiaus (vok. Königsberg) kraštas buvo perduotas administruoti Sovietų Sąjungai. 1946 m. balandžio 7 d. sritis prijungta prie Rusijos SFSR. Sudaryta 14 rajonų, vėliau – 17. 1946 m. birželio 1 d. karinę krašto administraciją pakeitė civilinė administracija. 1946 m. birželio 4 d. Karaliaučiaus (vok. Königsberg) vardas pakeistas į Kaliningrado. 1947 m. liepos 17 d. įsteigti miestų ir valsčių vykdomieji komitetai. Pradėti sistemiškai naikinti autentiški krašto vietovardžiai, hidronimai, gatvių pavadinimai, niokojamas krašto kultūrinis paveldas.

1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą „Dėl vokiečių perkėlimo iš Rusijos SFSR Kaliningrado srities į sovietų okupacinę zoną Vokietijoje“. Buvo sudaromi iškeldinimo planai ir grafikai. Pirmiausia valdžia atrinkdavo nedarbingas, „visuomenei nenaudingas“ šeimas, vaikų namų auklėtinius ir senelių namų globotinius. Vienai šeimai buvo leidžiama vežtis 300 kg asmeninio turto, išskyrus draudžiamus išvežti daiktus ir vertybes. Realiai tai buvo tik formalumas, nes reta šeima turėjo daugiau turto, negu ant kūno nešiojami daiktai. Iškeldinimo operacijai vadovavo SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojas Ivanas Serovas, jau anksčiau pasižymėjęs Krymo totorių, kalmukų, čečėnų ir ingušų trėmimų vykdymu. 1947 m. spalį iš Kaliningrado iškeldinti 11 352 asmenys. Žiemą dėl prastų oro sąlygų žmonių vežimas iš Rytų Prūsijos buvo laikinai nutrauktas iki 1948 m. kovo pradžios. Nuo 1948 m. rugpjūčio 24 d. iki spalio 26 d. į sovietų okupacinę zoną Vokietijoje atvyko 21 traukinys su 42 092 vokiečiais iš Kaliningrado srities. Remiantis sovietų statistika, 1947–1948 m. iš Kaliningrado srities iškeldinti 102 125 asmenys. 1948 m. lapkričio 30 d. oficialiai buvo pripažinta, kad visi vokiečiai iš Kaliningrado srities išvyko.

Galima teigti, kad iki 1948 m. pabaigos Rytų Prūsijos vokiškumas buvo visiškai sunaikintas. Iš į kraštą atkeltų Sovietų Sąjungos gyventojų, demobilizuotų Raudonosios armijos karių ir kitų asmenų ilgainiui susiformavo naujasis rusakalbis krašto gyventojų kontingentas.

Po šių deportacijų atsigręžta į sovietų okupuotas teritorijas. 1951 m. gegužės 10–12 d. įvykdyta vadinamųjų Kaliningrado vokiečių deportacija iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos ir pačios Kaliningrado srities. Surinkti, suregistruoti ir į Vokietijos Demokratinę Respubliką išvežti dar 3 695 asmenys, gimę Rytų Prūsijoje.

Pasaulio visuomenei tylint, SSRS įvykdė Rytų Prūsijos etnocidą: iškeldino tikruosius krašto gyventojus, pasisavino jų žemę ir nuosavybę, pakeitė geografinius pavadinimus, kolonizavo kraštą rusakalbiais atvežtiniais gyventojais.