Prūsija, kurios nebėra...

Šiandien Prūsijos nebėra.

Teritorija tarp Vyslos ir Nemuno žemupių, kurioje nuo priešistorinių laikų gyveno baltiškos prūsų tautos, XIII a. pirmoje pusėje buvo užkariauta Kryžiuočių (Vokiečių) ordino. Šis prūsiškas kraštas iš pasaulio žemėlapio išnyko pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.

Istorikai Prūsijos valstybingumo raidą skirsto į keturis pagrindinius etapus: 1) 1231–1525 m. regioną valdė Kryžiuočių (Vokiečių) ordinas; 2) 1525–1701 m. gyvavo savarankiška Prūsijos kunigaikštystė; 3) 1701–1870 m. – Prūsijos karalystė; 4) 1871 m., susikūrus Vokietijos imperijai (Reichui), visa Prūsijos teritorija sudarė rytinę imperijos dalį. Iki 1947 m. Prūsija formaliai buvo vidine Vokietijos federacijos valstybe, kurią 1947 m. vasario 25 d. teisiškai panaikino Antrojo pasaulinio karo sąjungininkų Kontrolės taryba.

Dar 1772 m. Prūsijos karalystėje buvo suformuotos Rytų Prūsijos ir Vakarų Prūsijos provincijos.

Rytų Prūsijos provincija – Prūsijos valstybės valda Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje tarp Vyslos ir Nemuno žemupių. Apėmė istorines Prūsijos žemes su Mozūrija ir Mažąją Lietuvą su Klaipėdos kraštu (vok. Memelland). Teritorijos plotas siekė apie 39 tūkst. kv. km. Administracinis centras – Karaliaučius (vok. Königsberg).

Ilgainiui Rytų Prūsija virto klestinčiu ekonomikos, pramonės, prekybos, švietimo ir kultūros centru. Garsėjo savo istorinėmis gotikos stiliaus pilimis, modernios architektūros visuomeninės paskirties statiniais, švietimo įstaigomis, uostais, parkais, dailininkų plenerais, kurortinėmis vietovėmis. Kraštą garsino iškilūs mokslininkai: Mikalojus Kopernikas (1473–1543), sukūręs naują visatos modelį, pagal kurį Saulė yra laikoma svarbiausia planetų sistemos dalimi, Immanuelis Kantas (1724–1804), klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas, Nobelio premijomis apdovanoti gamtos mokslų tyrėjai Emilis Adolfas von Behringas (1854–1917), sukūręs serumą nuo difterijos, Wilhelmas Wienas (1864–1928), atradęs šiluminio spinduliavimo dėsnius, Fritzas Albertas Lipmannas (1899–1986), fermentų tyrinėtojas, Ottas Wallachas (1847–1931), tyrinėjęs aliciklinius junginius ir padėjęs pagrindus moderniai kvepalų industrijai.

Regiono raidai smūgį sudavė du pasauliniai karai. Po Pirmojo pasaulinio karo 1919 m. Versalio taikos sutartimi Vokietija neteko Klaipėdos krašto (vok. Memelland), o Rytų Prūsija nuo likusios šalies teritorijos buvo atskirta vadinamuoju Dancigo (dab. Gdanskas) koridoriumi. Tokia padėtis pakurstė vokiškąjį revanšizmą ir atvedė į valdžią Adolfą Hitlerį, užsibrėžusį ne tik atgauti prarastas teritorijas, bet ir užkariauti didžiąją dalį Europos.

1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Pirmaisiais karo metais vokiečius lydėjo stulbinanti sėkmė, tačiau 1942–1943 m. pralaimėjusi keletą reikšmingų mūšių Vokietija ėmė prarasti savo pozicijas. Sovietų Sąjungos Raudonoji armija, palaikoma sąjungininkų, ėmė pergalingai žygiuoti į Vakarus ir „nešti išvadavimą“ nacistinės Vokietijos užgrobtiems kraštams. Rytinė Vokietijos teritorija – Rytų Prūsija – tapo šiurpiausia Antrojo pasaulinio karo pabaigos vieta. 1944 m. rudenį Raudonajai armijai peržengus Rytų Prūsijos sienas, šio regiono civiliai gyventojai patyrė sunkiai protu suvokiamus susidorojimo su priešu būdus. Buvo išžudyta šimtai tūkstančių civilių gyventojų – beginklių žmonių, nusikaltusių vien tuo, kad jie buvo vokiečiai.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, suniokotoje Rytų Prūsijoje liko dešimtys tūkstančių beglobių vaikų. Ne vienas tūkstantis šių vaikų atkeliavo į Lietuvą ir šiandien yra Lietuvos visuomenės dalis, apie kurią, deja, labai mažai kalbama ir žinoma. Jie, „vilko vaikai“, yra brutalaus sovietinio teroro aukos ir baisių sovietinių nusikaltimų liudininkai.