Vilko vaikai

Visais laikais mažiausiai apsaugota ir bejėgiškiausia prieš karą žmonijos dalis – vaikai. Ypač – vaikai našlaičiai, per labai trumpą laikotarpį patyrę sunkiai suvokiamus išgyvenimus. Tokie buvo Rytų Prūsijos vaikai. Tokį likimą jiems atnešė Sovietų Sąjungos pergalė Antrajame pasauliniame kare. Šių vaikų patirtis išskirtinė. Jie matė į jų namus įsiveržusius sovietų karius, kurie prievartavo ir žudė jų seneles, motinas ir seseris, niokojo jų namus ir viską, kas šiems vaikams buvo taip brangu. Matė sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, ištisas dienas gatvėse gulinčius žmonių lavonus ir bombų išraustose duobėse suverstus jų kūnus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles, žiurkes ir kritusių gyvulių dvėselienas. Dėl dvėselienos gabalo galėjo nueiti kilometrus kelio ir be gailesčio kovoti tarpusavyje. Badas ir baimė buvo jų vaikystės palydovai.

Ar šiandien yra atsakymas į klausimą: kas kaltas dėl tokio vaikų likimo per karą? Kas kaltas dėl tokio Rytų Prūsijos vaikų likimo?

„Vilko vaikais“ dabar vadinami tuo metu trejų–šešiolikos metų buvę Rytų Prūsijos vaikai, kurie 1945–1948 metais kartu su vienu iš tėvų (dažniausiai mama, nes tėvas buvo žuvęs fronte ar patekęs į nelaisvę), svetimu suaugusiu žmogumi ar patys vieni (likę visiški našlaičiai) pasiekė Lietuvos miestus ir kaimus. Jie atkeliaudavo pėsti ar prekiniais traukiniais. Nepaisydami metų laiko ir oro sąlygų, važiuodavo atviruose vagonuose, glaudėsi ant buferių ar tambūruose. Geležinkelio milicija juos pagavusi sumušdavo, o krovininius traukinius lydėję kareiviai išmesdavo iš vagonų. Ne vienas išmestasis žuvo ir liko gulėti pakelės griovyje. Beveik visuose prie geležinkelio linijos Karaliaučius (vok. Königsberg)– Kybartai–Kaunas–Vilnius esančiuose Vilkaviškio, Marijampolės, Kalvarijos rajonų kaimuose prisiglaudė vokiečių vaikai. Kita kryptis – Jurbarko, Tauragės, Klaipėdos, Kretingos, Kelmės, Šiaulių ir Biržų rajonų kaimai. Kartais vokiečių vaikų į Lietuvą parsiveždavo lietuvių ūkininkai, prekiaudavę buvusios Rytų Prūsijos turguose, kur vaikus jiems pasiūlydavo ar beveik prievarta įbrukdavo motinos arba giminaičiai. Kartais visai svetimos moterys paimdavo našlaičius elgetauti, tikėdamosi, kad kas nors jų pasigailės.

Ne visi vaikai pasiliko Lietuvoje: kai kurie nuvažiavo į Latviją, kiti nusigavo net į Estiją, dar kiti atsidūrė Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Išsekę nuo bado, apiplyšę ir aptekę utėlėmis, jie eidavo nuo sodybos prie sodybos, prašydami duonos ir nakvynės. Ar pokario Lietuvoje jiems buvo saugu? Ne. Jie buvo lengvas grobis prievartautojams ir žudikams, nes jie buvo vokiečių vaikai ir niekas nesijautė atsakingas už jų dingimą, priverstinį elgetavimą ir netgi nužudymą. Sąlyginai laimingi buvo tie, kuriems pasisekdavo prisiglausti pas vietos gyventojus. Kaimuose atsirasdavo žmonių, kurie paimdavo globoti benamius našlaičius (išimtiniais atvejais – ir visus vienos šeimos vaikus), tačiau tokie vaikai tapdavo pigia beteise darbo jėga valstiečių ūkiuose. Įdarbintų vaikų broliai ar seserys būdavo išsiunčiami pas priglaudusių asmenų gimines į kitus kaimus arba turėdavo patys pasirūpinti savimi. Ne kartą, pasibaigus sezoniniam darbui, tokie vaikai būdavo pavaromi šalin (dažniausiai artėjant žiemai).

Lietuvoje, kuri tuo metu jau buvo okupuota Sovietų Sąjungos, vyko organizuotas ginkluotas pasipriešinimas, trukęs nuo 1944 iki 1953 m. Į miškus pasitraukė ir į partizanų gretas įstojo daugiau kaip 50 tūkst. kovotojų už Lietuvos laisvę. Šios kovos rėmėjai ir jų artimieji buvo persekiojami, bauginami, suimami, kalinami, išvežami į lagerius ar tremiami į atšiaurius Sovietų Sąjungos regionus. Represijos grėsė ir šeimoms, priglaudusioms vokiečių tautybės vaikus. Vietiniai sovietų aktyvistai ar stribai retkarčiais kaimuose netikėtai pradėdavo ieškoti užsilikusių „fašistų išperų“. Kaimuose, kur gyventojai vieni kitus pažinojo, buvo nelengva ilgą laiką slėpti svetimą vaiką ir nesukelti įtarimo. Daug kas priklausė nuo kaimynų tarpusavio sutarimo. Nuo pasitikėjimo iki išdavystės buvo tik vienas žingsnis. Nepaisant to, keliems šimtams tokių vaikų pavyko gauti prieglobstį.

Dažniausiai saugumo sumetimais vaikus priglaudusios lietuvių šeimos draudė vaikams kalbėti gimtąja vokiečių kalba ir reikalavo, kad vaikai kuo greičiau išmoktų kalbėti lietuviškai. Netrukus net ir neilgai atskirai gyvenę broliai ir seserys tarpusavyje galėjo susikalbėti tik lietuvių kalba. Mokėti lietuvių kalbą reikėjo ir norint eiti į mokyklą, tačiau vaikus priglaudusiems globėjams šių vaikų išsimokslinimas nelabai rūpėjo. Turėjo pakakti pradinio išsilavinimo. Tik išimtiniais atvejais pavieniai vaikai siekė aukštojo mokslo ir įgijo specialybę.

Dalį tokių vaikų lietuviai perkrikštijo ir įsivaikino, suteikdami jiems savo šeimos pavardę ir parinkdami lietuvišką vardą. Vyresni vaikai įvaikinimo paprastai stengėsi išvengti, vis dar tikėdamiesi susirasti savo artimuosius ar giminaičius. Laikas parodė, kad dėl vaiko vardo ir pavardės pakeitimo daugelis giminaičių bergždžiai stengėsi surasti šiuos vaikus per Raudonojo Kryžiaus ar kitas tarptautines organizacijas – ne vienas artimųjų ieškomas „vilko vaikas“, praradęs savo tikrąjį vardą ir pavardę, taip ir nesusitiko su savo artimaisiais.

Kiek tokių „vilko vaikų“ atsidūrė Lietuvoje? Keli tūkstančiai. Tačiau tikslios statistikos iki šiol nėra. Ir negali būti, nes šie klajojantys vaikai nebuvo registruojami.

Daugumai jų pasą pavyko gauti sulaukus pilnametystės ar dar vėliau.

Gavę Sovietų Sąjungos piliečio pasą išgalvotu vardu ir svetima pavarde, šie jauni žmonės buvo priversti susikurti savo antrąją tapatybę, perprasti lietuvišką identitetą. Jie nežinojo, ar turės galimybę, ar jiems bus leista ir ar pajėgs kada nors sugrįžti prie savo vokiškų šaknų.

1997 m. birželio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas. Remiantis šiuo įstatymu, buvusiems nepilnamečiams vaikams, kurie per Antrąjį pasaulinį karą ar vėliau be tėvų pasitraukė iš Vokietijos Rytų Prūsijos krašto karo veiksmų zonos į Lietuvos teritoriją ir šiuo metu yra Lietuvos Respublikos piliečiai, pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – buvusio beglobio vaiko teisinis statusas.