Anicetas Mačiulskis
Harc Gladstein
„Visą laiką buvo baimė ir alkis.“
Harcas Gladsteinas tiksliai nežino, kada gimė, savo gimimo vietos Rytų Prūsijoje, netgi abejoja dėl savo vardo ir pavardės. Jis mano, kad buvo vos šešerių metų, kai viskas prasidėjo, tad prisiminimai labai fragmentiški.
Harcas atsimena, kad turėjo dvejais metais jaunesnį šviesiaplaukį broliuką Alfredą. Mamos plaukai taip pat buvo šviesūs. Iš jos pasakojimų atmena, kad tėvelis dirbo krano mašinistu uoste.
Harcui buvo vos dveji metai, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Prasidėjus karui, tėvelį paėmė į kariuomenę, ir berniukas daugiau jo nematė, apie jo tolesnį likimą nieko nežino. Harcas ir brolis Alfredas kartu su mama persikėlė gyventi į Karaliaučių (vok. Königsberg) pas močiutę (mamos mamą). Kur tiksliai močiutė gyveno, neatsimena.
Fronto linijai priartėjus prie Karaliaučiaus (vok. Königsberg), pabėgėliai buvo susodinti į laivą, juos visus norėta kažkur plukdyti. Kodėl buvo išlaipinti, Harcas neatsimena. Sąjungininkų aviacijai pradėjus bombarduoti, šeima, kaip ir daugelis, slėpėsi didžiojoje slėptuvėje netoli geležinkelio stoties. Harcas pasakoja: „Kai rusai užėmė miestą, tai visus išvarė iš slėptuvių. Prisimenu, kaip močiutė nešėsi pasidariusi baltą vėliavą, kad tik rusai nenušautų. Išėję iš slėptuvės matėme labai daug negyvų žmonių. Rusai mus varė išrikiavusius kolona. Visas miestas degė. Ėjome palei uostą per kažkokias kapines.“ Vėliau apsigyveno viename sodo namelyje, kuriame gyveno apie metus. „Prisimenu, kaip rusai, nusivedę mūsų mamą į kažkokius griuvėsius, ją išžagino. Mes labai šaukėme, verkėme, o mama liepė slėptis, kitaip nušaus. Dar prisimenu, kad pagimdė vaiką, bet jis ilgai negyveno, mirė. Ten gyvendami labai badavome, nebuvo ko valgyti. Mama išvirdavo vandenyje dilgėles.“ Harcas su šeima maitinosi tuo, ką pavykdavo rasti. Žmonės kalbėjo, kad Lietuvoje galima gauti duonos. 1947 metų vasarą mama ryžosi septynmetį Harcą ir penkiametį Alfredą išsiųsti į Lietuvą. Pati liko prie mirštančios savo motinos. Broliukai iki Tilžės (vok. Tilsit) važiavo kareivių mašina, nuo Tilžės (vok. Tilsit) – užsikabinę už prekinių vagonų kartu su kitais tokio pat likimo vaikais. Ilgai vargusiems ir Lietuvą pasiekusiems broliams teko išgyventi dar vieną siaubą – išsiskyrimą. Mažąjį Alfredą Šiauliuose priėmė viena lietuvių šeima. Bent jau Harcui atrodė, kad tai buvo Šiauliuose, nes prisimena stotį ir avalynės fabriko „Elnias“ mūrus. Taip brolių keliai išsiskyrė visam laikui. Harcas toliau keliavo vienas. Netikėtai atsidūręs Plungės geležinkelio stotyje, ilgai nesvarstęs išsiropštė iš traukinio ir pėsčias patraukė tiesiai per laukus, kur akys vedė. Pagaliau atsidūrė Noriškių kaime (dab. Plungės r.). Harcas pasakoja: „Buvo rugpjūtis, pati rugiapjūtė. Mane utėlėtą ir apiplyšusį pagriovy surado laukuose dirbę žmonės ir parsivedė į namus.“ Ūkininkai Jonas ir Zuzana Mačiulskiai jį rado griovyje visai išsekusį, nusilpusį ir nesuprantantį lietuviškai. Harcas galėjo būti šešerių–septynerių metų. Jonas ir Zuzana Mačiulskiai, kurie neturėjo vaikų, priėmė jį kaip tikrą sūnų, įsisūnijo ir pakrikštijo. Po metų, pramokęs lietuvių kalbos, pradėjo lankyti mokyklą. Savo gimtąją vokiečių kalbą užmiršo, nes nebuvo su kuo kalbėti. 1938 m. rugpjūčio 15 d. – tokią gimimo datą nustatė gydytojų komisija, kai reikėjo išduoti gimimo liudijimą, kad Harcą priimtų į mokyklą. Jam buvo suteiktas Aniceto vardas ir jis tapo Anicetu Mačiulskiu. Nepaisant to, kaime ir mokykloje visi žinojo, kad Anicetas yra vokietukas. Dėl to jį nuolat persekiojo vietiniai stribai: tikrino, ką veikia, ar neperduoda kam nors kokių žinių. Laikai buvo neramūs. Globėją Joną Mačiulskį kažkas nušovė. Šeimoje gyventi tapo sunku, tad paauglys Anicetas pradėjo dirbti susikūrusiame kolūkyje. Vėliau tarnavo Sovietinėje armijoje.
Po tarnybos sugrįžo į Lietuvą, vedė, užaugino du sūnus. Daug metų dirbo vairuotoju.
2008 m. rugsėjo 3 d. Anicetui Mačiulskiui buvo pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – buvusio beglobio vaiko teisinis statusas.
