Dora Brandt

„Mano gyvenimas manęs nuo mažens nelepino. Mačiau šilto ir šalto. Be tėvų, artimųjų, nuo keturiolikos metų svetimam krašte ne taip jau paprasta.“

Dora Brandt gimė 1931 m. gegužės 12 d. Karaliaučiuje (vok. Königsberg), Rytų Prūsijoje. Augo pas senelius, mamos Johannos tėvus, Augustę ir Augustą Schönfeldus. Savo tėvo neatsimena ir nieko apie jį nežino. Seneliai buvo darbininkai. Dora pasakoja: „Gyvenome gražiai. Turėjome didelį sodą, pilną obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių, įvairiausių krūmų.“ Mokėsi vienoje iš Karaliaučiaus (vok. Königsberg) mokyklų, tik, deja, karas nutraukė jos mokslus.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, šeimos gyvenimas pasikeitė. Sovietų kariškių siautėjimas ir žiaurumas paliko gilius randus ir skaudžius prisiminimus. „Sovietų kareiviams atėjus į mano gimtinę, gyvenimas virto pragaru. Kartą man teko šokti iš antro aukšto pro langą, kad neišprievartautų.“ Jaunos šeimos su mažamečiais vaikais, tarp jų ir Dora Brandt su mama, buvo išvežtos į Pasėluvos (vok. Posselau) kaimą. Doros seneliai pasiliko sovietų niokojamame Karaliaučiuje (vok. Königsberg). Dora su mama stengėsi surasti senelius ir ne kartą ėjo jų ieškoti. Jiems pavyko susitikti. Senelis dar vaikščiojo, o senelė jau gulėjo ant patalo ir anūkės Doros nebeatpažino. Dora pasakoja: „Man buvo labai skaudu, jie mane augino.“ Kada seneliai mirė, Dora neatsimena. Tai galėjo būti 1945 m. pabaigoje. „Prasidėjęs badas nusinešė daugelio žmonių gyvybes. Taip mirė mano seneliai.“ Dora su mama grįžo atgal į Pasėluvos (vok. Posselau) kaimą. Kas nutiko mamai ir kur ji palaidota, Dora nežino, nes su ja išsiskyrė Pasėluvos (vok. Posselau) kaime.

Likusi visiškai viena, Dora turėjo pati savimi pasirūpinti. Buvo labai sunku: „Teko rankioti maistą laukuose, šiukšlynuose, kad galėčiau išgyventi.“

1945 m. Dora iš Pasėluvos (vok. Posselau) kaimo atvyko į Lietuvą. „Sužinojusi, kad Lietuvoje galima gauti duonos, kartu su kitais vaikais ant prekinio traukinio laiptelių atvažiavau į Lietuvą. Gyvenau labai sunkiai. Man tada buvo keturiolika metų. Nuo 1945 iki 1955 metų buvau be pastogės, gyvenau elgetaudama. Nakvodavau laukuose, rugiuose, apleistose pirtyse, tvartuose, klojimuose, kartą teko miegoti net Paparčių kapinėse. Buvau šašuota, aptekusi utėlėmis, todėl niekas nenorėjo priimti. Duodavo maisto ir liepdavo eiti toliau. Kartais dirbdavau kokį nors padienį darbą, po to vėl eidavau ieškoti pastogės ir gerų žmonių.“ Iki aštuoniolikos metų glaudėsi Neravų kaime (dab. Kaišiadorių r.), 1949 m. persikėlė į Žaslius (dab. Kaišiadorių r.). Dora kreipėsi į apylinkės miliciją, kad jai būtų išduotas pasas, nes be dokumentų niekur negalėjo oficialiai įsidarbinti. Tačiau tuo metu gauti darbo nepavyko ir teko eiti dirbti aukle. Daug metų dirbo šį darbą. Oficialiai įsidarbinti pavyko tik apie 1968–1970 metus. Valdiškame darbe išdirbo apie dvylika metų.

Dora Brandt jautėsi labai vieniša, nes savo artimųjų nerado, o sukurti savo šeimą nebuvo lemta. Liko bemokslė, nes Lietuvoje jokių sąlygų mokytis neturėjo. Specialybės jokios neįgijo. Jaunystėje praradusi sveikatą, tapo ligone, nebegalėjo džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu. „Praradau savo sveikatą jaunystėje, dabar galėčiau gyventi, bet sveikata sušlubavo.“ Laimingiausia jautėsi 1985 metais, kai pavyko gauti kambarėlį Stasiūnų kaimelyje (dab. Kaišiadorių r.), nes visą laiką teko glaustis pas svetimus žmones. Gyvenimo sąlygos net ir jame nebuvo lengvos, nes žiemą būdavo labai šalta, vandens tekdavo atsinešti iš lauko, o laiptai – labai statūs.

Vis dėlto Dora labai džiaugėsi, kad ją supo geros draugės, kaimynės, kurios padėdavo ir užjausdavo. Labai pamilo šį nuostabų kraštą, jo žmones, kalbą ir kultūrą. „Esu viena, be vyro, be vaikų, o kad man būtų linksmiau, turiu paukščiukų, žvėrelių, nors ir ankštas kambarys, bet sutelpam visi“, – sakė ji.

„Dažnai prisimenu gražią vaikystę, siaubingą karą ir galvoju, kad jei ne jis, mano gyvenimas būtų buvęs kitoks. Todėl meldžiuosi prašydama Dievo atitolinti nuo žmonių tą siaubą – karą. Tegul žmonės gyvena laimingai ir gražiai.“

Dora Brandt mirė 1998 m. Palaidota Kaišiadorių kapinėse.