Elena Petrauskaitė-Mikavičienė
Hannelore Schulz
„Esu žmonėms labai dėkinga. Išvargau, iškentėjau...“
Hannelorė Schulz gimė 1936 m. kovo 21 d. Karaliaučiuje (vok. Königsberg), Rytų Prūsijoje. Šeimoje jau augo vyresnioji sesuo Lieselottė, gimusi 1935 m. 1937 m. gimė brolis Manfredas, 1938 m. – brolis Karlas Heinzas, 1939 m. – sesuo Irmgard. Mama buvo namų šeimininkė. Tėvelis Walteris Schulzas dirbo fabrike. 1939-aisiais, būdamas tik 24-erių metų, mirė nuo plaučių uždegimo. Mama liko viena su penkiais mažamečiais vaikais. Vaikus auginti padėjo giminaičiai. Netrukus mama ištekėjo antrą kartą. 1941 m. gimė brolis Peteris, 1942 m. – sesuo Ingrid.
1945 m. pavasarį Raudonoji armija apsupo Karaliaučiaus (vok. Königsberg) miestą. Prasidėjo miesto bombardavimas. Tuo metu visa Hannelorės Schulz šeima su kitais miesto gyventojais slėpėsi bunkeryje. Ten juos surado sovietų kariškiai ir išsivarė su savimi. Prasidėjo plėšimai, žudymai, prievartavimai. Hannelorė atsimena: „Jie atrodė grynai kaip laukiniai žvėrys. Puolė, šaudė žmones, nežiūrėjo, ar vaikas, ar suaugęs. Gatvės buvo nuklotos lavonais. Moterys ir mergaitės išprievartautos. Vaikams buvo per žiauru žiūrėti į tokius dalykus.“ Greitai užklupo badas. Nuo bado mirė jauniausieji Hannelorės broliai ir seserys. Hannelorė liko su mama, seserimi Lieselotte ir broliu Manfredu. Po kiek laiko brolis Manfredas pasimetė. Praėjus daugeliui metų seserys sužinojo, kad jis išgyveno ir pasiekė Rytų Vokietiją. Mirė 2012-aisiais.
Hannelorė su seserimi klaidžiojo po nusiaubtą miestą ir visur ieškojo maisto likučių. Išgyventi buvo labai sunku, todėl 1947 m. mergaitės su mama pirmą kartą išsiruošė į Lietuvą ieškoti maisto. Atsidūrė Šilalės apylinkėse. Prisirinkusios maisto grįžo atgal į Karaliaučių (vok. Königsberg). Netrukus mama buvo atskirta nuo savo dukterų ir išvežta į lagerį.
Antrą kartą į Lietuvą Hannelorė iškeliavo su seserimi. Vėl atklydo į Šilalės apylinkes. Seserį priglaudė viena šeima iš Šilalės, nes jai reikėjo auklės vaikui prižiūrėti. Hannelorė turėjo keliauti toliau. Pasiekė Tauragės apylinkes, kur ją priglaudė ūkininkų Petro ir Marės Dikmonų šeima. Jie Hannelorę pristatė kaip savo mirusių giminaičių vaiką. Hannelorė turėjo labai greitai išmokti lietuvių kalbą. Globėjai pakeitė jos vardą ir pavardę. Taip Hannelorė Schulz tapo Elena Petrauskaite.
Mokytis neleido. Skaityti ir rašyti Hannelorė išmoko savarankiškai. 1952 m. buvo perkrikštyta Tauragės bažnyčioje, nes reikėjo gauti pasą. Taip pat reikėjo atlikti medicininę apžiūrą.
Hannelorės mama ieškojo savo dukterų. Apie 1950 m. ji parašė laišką vienam Šilalės kunigui, kuris pažinojo Hannelorės seserį Lieselottę. Sesuo atrašė mamai laišką, bet susirašinėjimas greitai nutrūko. Mama mirė.
Hannelorė ir toliau dirbo įvairius darbus. Susipažino su Romu Mikavičiumi. Sukūrė šeimą. Užaugino dukterį.
Sesuo Lieselottė taip pat sukūrė šeimą. 1997 m. išvyko gyventi į Vokietiją.
2010 m. gegužės 5 d. Elenai Mikavičienei buvo pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – buvusio beglobio vaiko teisinis statusas.
