Hans Heinrich

„Karo palikti randai nedyla.“

Hansas Heinrichas gimė 1939 m. balandžio 3 d. Gross Gujos kaime (vok. Gross Guja), Rytų Prūsijoje, Willio ir Ellos Heinrichų šeimoje. Augo su dviem broliais Heinzu ir Günteriu. Tėvai buvo stambūs ūkininkai, turėjo per 100 hektarų žemės, gražią sodybą, malūną, samdė darbininkus.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui tėvas Willis Heinrichas buvo paimtas į frontą.

Mama Ella Heinrich su sūnumis Heinzu ir Günteriu sugebėjo pasitraukti į Vokietiją, apsistojo Hamburge (vok. Hamburg). Hansas Heinrichas liko kitame kaime pas močiutę Anną Lange ir tetas Gretę ir Fridą, kurias jis ilgai laikė savo vyriausiomis seserimis. Jie kartu su šimtais pabėgėlių traukėsi nuo artėjančio fronto. „Rusų kareiviai mus pasivijo. Viską atėmė. Mes keliavom pėsčiomis. Daugiausia vaikai, moterys, seneliai.“ Visko netekusi Hanso Heinricho močiutė su dukterimis pasuko namų link, sugrįžo atgal. Tačiau namai buvo suniokoti, apsistoti juose buvo nesaugu. Visi patraukė toliau. Nakvodavo apleistuose namuose, stengdavosi įsikurti antrame namo aukšte, kad nesurastų sovietų kareiviai. Tačiau surado... Anna Lange savo dukras Fridą ir Gretę kartu su Hansu išstūmė pro langą, o pati pasiliko. „Mes visą naktį išgulėjome krūmuose pusnuogiai. Ryte išėjome toliau.“ Netrukus prasidėjo badas. Pirmoji mirė Hanso Heinricho močiutė Anna Lange. „Susuko ją į paklodę ar skudurą ir nešė į kapus.“ Hansas Heinrichas su tetomis apsistojo pas pagyvenusią moterį. Vieną dieną tetos kažkur išvyko ir nebesugrįžo. Hansas liko vienas tarp svetimų žmonių. Nepažįstama moteris jam pasakė: „Važiuosim ten, kur yra valgyt.“ Hansas prisimena: „Važiavome ilgai keleiviniais ir krovininiais traukiniais. Iš vienų išvarydavo – į kitus įlipdavome. Pravažiuodavom didelius miestus – sugriautus. Pasiekėm Lietuvą.“

Prasidėjo Hanso klajonė po Lietuvą (dab. Vilkaviškio ir Marijampolės apylinkėse), nes jį atvežusi svetima moteris naudojosi vaiku: kasdien vertė eiti prašyti išmaldos ir vakare sugrįžti su maistu. „Būdavo, kad duoda, būdavo išvaro ir net šunim užpjudo.“ Po kiek laiko Hansas nusprendė negrįžti pas moterį, atvežusią jį į Lietuvą. Užklydo pas vieną ūkininką, kuris priėmė jį žąsiukų ganyti. Buvo 1948 metų vasara. Šioje šeimoje Hansą pradėjo vadinti Geniumi. Pas juos gyvendamas mokėsi lietuvių kalbos. Tų pačių metų rudenį Genius atklydo į Geležinių kaimą (dab. Marijampolės r.) pas ūkininką Juozą Kavaliauską. „Rinkau bulves, pargindavau karves, vakarais pešiau plunksnas, kedenau vilnas. Prieš Kalėdas atvažiavo kažkokie žmonės ir J. Kavaliauskas atidavė mane į Prienų rajoną.“ Petras Jasiulevičius ir Leonas Mačiulis buvo tie žmonės, kurie pasiėmė Genių ir parsivežė su savimi į namus. Tačiau nei P. Jasiulevičiaus, nei L. Mačiulio šeima svetimo vaiko priimti nenorėjo, todėl Genius išėjo kitur. Atsidūrė Kazio ir Konstancijos Bubnių šeimoje. K. Bubnienė prisimena: „Pas mus 1948 m. per Kalėdas atėjo kokių šešerių–septynerių metų berniukas. Ir neaiškia lietuvių kalba paprašė, kad priimtume jį saugot vaiko. Pas mus prižiūrėjo mergaitę, o pavasarį ganė žąsiukus. 1949 m. per šienapjūtę mes jį pabarėm, ir jis pabėgo iš mūsų namų.“

Genius atsidūrė gretimame Plutiškių kaime (dab. Kazlų Rūdos r.), pas Juozą ir Kotryną Balaikas. Penki Balaikų vaikai jau buvo suaugę, todėl jie priėmė Genių į savo šeimą, suteikė savo pavardę. „1960 m. Prienų Civilinės metrikacijos skyrius išdavė man gimimo pažymėjimą – Balaika Genius, Kazio. Gimimo metus nustatė gydytojų komisija. Įrašė 1940 09 25.“

1961 m. Genius Balaika buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą Sovietinėje armijoje.

1963 m. sugrįžo į Kapsuką (dab. Marijampolė). Įsidarbino automatų gamykloje šaltkalviu.

1968 m. sukūrė šeimą. Užaugino sūnų Darių ir dukterį Dovilę.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Genius Balaika pradėjo ieškoti artimųjų. 1993 m. liepos 27 d., po keturiasdešimt aštuonerių metų, Vokietijoje įvyko Geniaus Balaikos susitikimas su mama Ella, broliais Heinzu ir Günteriu, tetomis Frida ir Grete. Po jausmingo susitikimo šeima vyko į kapines prie Geniaus Balaikos tėvo Willio Heinricho kapo. Jis mirė 1982 m. taip ir nepamatęs savo jauniausio sūnaus Hanso, nors ilgai jo ieškojo ir tvirtai tikėjo, kad Hansas gyvas.