Günter Cilinski

 

„Kaip liūdna, kai esi vienui vienas, be savų, be giminių, ir dar svetimoj šaly.“

 

Günteris Cilinskis gimė 1934 m. Brandenburgo (vok. Brandenburg) miestelyje, Rytų Prūsijoje. Günteris neatsimena savo mamos, nes ji mirė jauna. Jį, jo seserį Eli Gims, brolius Hansą (g. 1933 m.) ir Dietrichą (g. 1938 m.) augino tėvas Emilis Cilinskis ir pamotė Erna Cilinski.

Sesuo Eli Gims buvo vyriausia iš vaikų ir, kai tėvas vedė antrą kartą, išėjo tarnauti pas vokiečių tautybės ūkininką. Per karą, kai vokiečiai grįžo atgal, ūkininkas išvažiavo į Vokietiją ir kartu išsivežė seserį. Iš jos nebuvo gauta jokių žinių nei tada, nei ilgą laiką po karo. Jos likimas šeimai nežinomas.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tėvas Emilis Cilinskis buvo paimtas į frontą. Günteris Cilinskis prisimena, kad gavo vieną jo laišką iš fronto. Daugiau apie tėvo likimą nieko nežino.

Atėjus Raudonajai armijai, visi buvo išvyti iš savo namų ir taip prasidėjo klajonių metas. Beieškodami maisto ir pastogės, tą rūsčią žiemą nukeliavo iki Liudvigsorto (vok. Ludwigsort) miestelio.

Brolis Hansas iš bado greitai nusilpo. Buvo 1946 m. žiema. Vieną dieną Günteris brolį rado ant sniego, ištinusį, dar gyvą, bet jau visiškai nusilpusį. Kartu su broliu Dietrichu rogutėmis parsivežė jį namo, pavalgydino. Po dviejų dienų Hansas mirė. Broliai iškasė duobę ir jį palaidojo.

Likę dviese, Günteris ir Dietrichas iš bado gaudė šunis, kates ir taip maitinosi. Kai nebeliko šunų ir kačių, nebeliko nieko, tik badas. Broliai išgirdo apie Lietuvą, kad ten yra maisto. Išsiaiškino, kaip nuvažiuoti į Lietuvą.

„Pasiekti Lietuvą buvo sunku. Mes žinojom, kad gaudo ir grąžina atgal. Kai mes pamatėm atdarus prekinius vagonus, pilnus anglių, įsikasėm į anglis ir užsikasėm, palikom tik skylę kvėpuoti. Taip pasiekėm Lietuvą.“ 1946 m. pavasarį broliai išlipo Kauno geležinkelio stotyje. Nesuprasdami svetimos kalbos, nemokėjo ir paprašyti valgyti. Tačiau juos pamatę žmonės viską suprasdavo: vieni duodavo pavalgyti, kiti – vieną kitą drabužį.

Apsistojo viename mediniame name ant aukšto kalno pas vienišus senukus. Jie brolių neišvijo ir leisdavo nakvoti. Dieną Günteris ir Dietrichas eidavo prašyti maisto, o vakare grįždavo pas senukus. Tai truko apie mėnesį. Vieną dieną Kaune pradėjo gaudyti visus vokiečių kilmės žmones. Sodino juos į sunkvežimius ir vežė į Kauno geležinkelio stotį, kur stovėjo paruoštas ilgas gyvulinių vagonų ešelonas. Į vagoną pakliuvo ir Günteris su Dietrichu. Niekas nežinojo, kur juos veš. Spėliojo, kad veš atgal į Vokietiją. Pakeliui, pasitaikius progai, žmonės stengėsi pabėgti. Broliai taip pat nutarė bėgti. Bešokdamas iš vagono, Günteris susilaužė kojos pirštą.

Atsidūrę laisvėje, kurį laiką broliai vaikščiojo po Jūrės miestelį (dab. Kazlų Rūdos r.) ir jo apylinkes. Nakvoti į namus jų neįsileisdavo, nes abu buvo utėlėti. Nakvojo kluonuose ant šieno arba laukuose, sulindę į kūgį. Iš Jūrės pasuko link Gudelių kaimo (darb. Kazlų Rūdos r.), paskui nukeliavo iki Šimėkų kaimo (dab. Kazlų Rūdos r.), esančio netoli Plutiškių (dab. Prienų r.). Nuolat jautė alkį, niekaip negalėjo privalgyti. Gauto maisto abiem neužtekdavo, todėl sutarė, kad eis atskirai. Günteris pasuko į vieną kaimo pusę, Dietrichas – į kitą. Susitarė, kur ir kada susitiks. Günteris atėjo, o brolio nebuvo. Taip jie išsiskyrė.

Dietrichas pateko pas ūkininką Černiauską, gyvenusį Grigaliūnų kaime (dab. Prienų r.). Pas jį per vasarą ganė avis ir karves. Rudenį jį išvarė. Atklydo į Gudelių kaimą (dar. Kazlų Rūdos r.) pas ūkininką Mažeiką. Pas jį nebuvo lepinamas, labai daug dirbo. Tačiau jį leido į mokyklą. Baigė Gudelių pradinę mokyklą. Mokėsi labai gerai, išsiskyrė stropumu ir geru elgesiu. Globėjai toliau mokytis leisti nenorėjo, nes reikėjo, kad dirbtų ūkyje, bet įkalbėjo mokytoja. Taigi Dietrichas baigė Skriaudžių (dab. Prienų r.) septynmetę mokyklą. Globėjai jį įsisūnijo. Suteikė kitą vardą ir pavardę. Taip Dietrichas Cilinskis tapo Vytu Mažeika. Įgijo specialybę. Pradėjo dirbti. Atliko privalomąją karinę tarnybą Sovietinėje armijoje. Sukūrė šeimą.

1946 m. pavasarį Günteris, vaikščiodamas po Šimėkų kaimą (dab. Kazlų Rūdos r.), užsuko pas ūkininką Žieglį, kurio tėvas šiek tiek mokėjo vokiškai. Jis pasikalbėjo su Günteriu ir nuvedė jį pas ūkininką Juozą Kurtinį į Jasenavos kaimą (dab. Prienų r.). Ten Günteris ir pasiliko: ganė karves, dirbo kitus ūkio darbus. Globėjai buvo geri ir Günteris greitai prie jų prisirišo. Į mokyklą neleido. Lietuvių kalbos – skaityti ir rašyti – išmoko beganydamas karves.

Iki 1961 m. Günteris gyveno neregistruotas. 1961 m. jį pastebėjo vietos milicininkas ir liepė prisistatyti į Prienus. Nuvykęs Günteris išvardijo visus savo duomenis ir taip gavo savo pirmą pasą. Vardas ir pavardė buvo sulietuvinti. Günteris Cilinskis tapo Gintautu Cilinsku. 1962 m. Gintautą Cilinską išsiuntė mokytis į Balbieriškio (dab. Prienų r.) žemės ūkio mechanizacijos mokyklą. Gintautas Cilinskas įgijo traktorininko specialybę ir pradėjo dirbti „Ąžuolo“ kolūkyje Prienų rajone.

Nors brolių Günterio ir Dietricho gyvenamąsias vietoves skyrė tik miškelis, jie ėjo į tą pačią bažnyčią, daugiau kaip du dešimtmečius jų keliai nesusikirto. Susitiko tik užaugę. Günterio kaimynė Liutvinienė papasakojo jam apie vokietuką, gyvenantį netoli Plutiškių kaimo (dab. Prienų r.) ūkininkų Mažeikų šeimoje. Tas vokietukas buvo Günterio brolis Dietrichas. Broliai susitiko.

1971 m. Günteris apsistojo pas brolį Vytą (Dietrichą), kuris tuo metu gyveno Kazlų Rūdoje. Įsidarbino mechaninėje gamykloje suvirintoju. Kazlų Rūdoje susipažino su būsima savo žmona Jane Sorakaite. Užaugino du sūnus – Šarūną ir Tomą.

Günteris dar sovietmečiu rašė į tarptautinę Raudonojo Kryžiaus organizaciją, norėdamas surasti artimuosius. Tačiau atsakymas buvo neigiamas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Günteriui tapus vokiečių bendrijos „Edelweiss“ nariu ir viename vokiečių laikraštyje parašius trumpą žinutę apie save, atsiliepė dėdė ir teta. 1992 m. gegužę teta Gerda Martens atvyko iš Vokietijos ir po daugelio metų susitiko su savo sūnėnais Günteriu ir Dietrichu. Broliai kartu su teta nuvyko į Brandenburgą (vok. Brandenburg), savo gimtinę.

Išgyvenę karo baisumus, atradę Lietuvą, joje sukūrę šeimas, dirbę ir gyvenę, Lietuvoje broliai ir mirė.

< Dora Brandt