Girda Urbelytė
Erna Gerda Käte Mickoleit |
 |
 |
Liucija Mykolaitytė-Mikutienė
Lucie Mickoleit |
„Po susitikimų su seserimi ir broliu aš supratau, kad jau niekados nebesusiimsime už rankelių ir nebėgsime vorele per mūsų didelį kiemą. Nebėra nei to kiemo, nei darbščių tėvų, nei mūsų mažųjų švelnių rankelių. Nebėra mūsų ten, ir niekas nelaukia. Nedalyvavome motinos šermenyse, nes jų nebuvo. Nesusitikome su tėvu, kuris mūsų ieškojo ne ten, kur mes buvome.“
Lucie Mickoleit (g. 1937 m. rugpjūčio 29 d.) ir Erna Gerda Kätė Mickoleit (g. 1939 m. gegužės 16 d.) gimė Didžiuosiuose Lenkasukiuose (vok. Unter Eisseln), Rytų Prūsijoje, Franzo ir Ernos Käthės Mickoleitų šeimoje. 1941 m. vasario 10 d. gimė brolis Herbertas Mickoleitas. Tėvai buvo stambūs ūkininkai, turėję keliasdešimt hektarų žemės, ūkio technikos, didelius ūkinius pastatus, samdė darbuotojus.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tėvas Franzas Mickoleitas toliau ūkininkavo ir tikėjosi, kad karas praeis, jo ūkio ir šeimos nepaveiks.
Įvyko priešingai. 1944 m. vasarą Erna Käthė Mickoleit vaikus Lucie, Erną Gerdą Kätę ir Herbertą išsiuntė pas vyro seserį į Liudvigshafeną (vok. Ludwigshafen). Tačiau 1944 m. rudenį visur tapo nesaugu, todėl teta vaikus grąžino tėvams. 1945 m. žiemą Franzas Mickoleitas su visa šeima persikėlė į už 20 km nuo Didžiųjų Lenkasukių (vok. Unter Eisseln) esantį Kindčeno (vok. Kindschen) kaimą. Čia 1945 m. sausio 19 d. šeima sulaukė „išvaduotojų“. Franzą Mickoleitą sovietų kareiviai išsivedė su savimi. Kelis kaimo vyrus nušovė vietoje. Prasidėjo moterų prievartavimas ir žudymas.
Erna Käthė Mickoleit buvo išprievartauta ir nužudyta 1945 m. sausio 20 d., kai ryžosi eiti į namus pasiimti būtiniausių daiktų. Ji išėjo ir negrįžo. Lucie Mickoleit prisimena: „Kadangi mama vis negrįžo, visi nuėjome pažiūrėti, kas atsitiko. Pamatėme tai, ko nė negalėjome įsivaizduoti. Už tvarto gulėjo nušautas dėdė Arno (Ernos Käthės Mickoleit brolis). Mama ir pas mus gyvenusi ukrainietė vaikų auklė buvo suguldytos greta, užklotos žaliu užklotu, o jų galvos – kruvinos. Mes visi trys ne verkėme, o klykėme. Nebuvo kam laidoti. Taip ir palikome mamą, užklotą užtiesalu".
Netrukus pradėjo rinkti likusius gyvus vaikus. Lucie, Erna Gerda Kätė ir Herbertas buvo įmesti į sunkvežimio kėbulą ir išvežti į Tilžėje (vok. Tilsit) įkurtą lagerį. Lucie prisimena: „Pirmas vaizdas – apkasai, kariai ir didelis Stalino paveikslas. Tai buvo lageris. Aptekome utėlėmis.“
Po kurio laiko visi lageryje buvę žmonės buvo išvaryti į kelią ir varomi nežinoma kryptimi. Po kelių dienų jie pasiekė Kybartus (Lietuvos teritorija). Čia buvo tas pats – lageris ir badas. Lucie pasakoja: „Mes lindome pro aptvaro vielas rūgštynių pasirinkti, bet kareiviai aplink saugojo ir mus vaikė. Herbertui pavyko iš lagerio pabėgti.“
Seseris Lucie ir Erną Gerdą Kätę netrukus išskyrė, nes lageryje esančius vaikus pradėjo „dalyti“. Lucie Mickoleit paėmė Lenė Štrangulis ir parsivežė į Klaipėdą.
Erną Gerdą Kätę paėmė Viktorija Kaminskaitė ir atvežė savo tėvams į Kelmę. Netrukus Erna Gerda Kätė pateko į Urbelių šeimą. Ji prisimena: „Čia pirmą kartą sočiai pavalgiau ir miegojau lovoje, kurią net užmiršusi buvau. Nuo tada aš tapau Girdute Urbelyte.“ Girdos Urbelytės globėjai pakeitė ne vieną gyvenamąją vietą, tačiau stengėsi, kad mergaitė lankytų mokyklą, baigtų mokslus, įgytų specialybę. 1949 m. ji pradėjo lankyti rusišką mokyklą, po metų lankė mokyklą Riešėje (dab. Vilniaus r.), vėliau mokėsi Zarasuose ir Vilniuje. 1957 m. įstojo į Kauno politechnikos instituto Statybos skyrių, kurį baigė 1963 m. Dirbo projektavimo institutuose Kaune ir Vilniuje.
Sukūrė šeimą. Užaugino dukterį ir sūnų.
Ne taip pasisekė Girdutės Urbelytės seseriai Lucie ir broliui Herbertui.
