Gisela Launert

„Dėl duonos reikėjo atlikti kažin ką...“

Gisela Launert gimė Willio ir Margaretės Launertų šeimoje. Pati mano, kad Karaliaučiaus (vok. Königsberg) mieste arba jo apylinkėse Rytų Prūsijoje. Giselos gimimo data pase nurodyta 1941 m. lapkričio 2 d., tačiau ji sako: „Datą nustatė komisija, kai reikėjo gauti pasą. Esu gimusi tikrai anksčiau, nes protarpiais prisimenu karo laikotarpį. Galėjau būti jau kokių ketverių ar penkerių metų.“ Todėl tikėtina, kad ji gimė apie 1938–1939 metus. Be Giselos, šeimoje dar augo jaunesnioji sesutė. Gisela pasakoja: „Prisimenu savo sodybą, kur gimiau. Tai didelis, ilgas namas, šalia kurio augo eglės, o už jo – dar ir kitas didelis namas. Kaip tas kaimas vadinasi, nežinau.“

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tėvas Willis Launertas buvo paimtas į frontą: „Tėvas buvo paimtas į vokiečių frontą ir daugiau nieko apie jį nežinau.“

Gisela prisimena: „Per karą traukėmės, visos – aš, mama, močiutė ir gal metukų sesutė – važiavome vežimu. Manau, kad mama žuvo per bombardavimą, eidama šalia vežimo. Likome močiutė, aš ir sesutė (jos vardo neatsimenu). Sesę močiutė atidavė Rytprūsiuose buvusiai nepažįstamų asmenų šeimai, priėmusiai svetimus vaikus. Močiutei buvo per sunku su dviem vaikais. Mudvi grįžome į savo sodybą, kur gimiau. Užėję rusai išvijo mus iš sodybos. Tada ėjome per žmones.“ Taip apie 1946 metus Gisela su močiute pateko į Pagėgius, kur sename mokyklos pastate rado vietą nakvynei. Maisto jokio nebuvo. Gisela prisimena: „Močiutė liko mokykloje, o aš išėjau per žmones užsidirbti duonos. Su močiute daugiau nesusitikau, kur ji palaidota, nežinau.“

Iš Pagėgių miestelio Gisela nukeliavo į Natkiškių kaimą (dab. Pagėgių r.). Natkiškiuose ji prižiūrėjo vaikus ir dirbo kitus darbus. Tuo metu Gisela nei skaityti, nei rašyti lietuviškai nemokėjo – žinojo vos vieną kitą lietuvių kalbos žodį. Į mokyklą jos niekas neleido. Lietuviškai kalbėti ir rašyti išmoko savarankiškai po ilgų klajonių po Lietuvą.

Po kiek laiko vėl sugrįžo į Pagėgius ir dirbo tuos darbus, kurie pasitaikydavo. Būdama keturiolikos metų, atklydo į Usėnų kaimą (dab. Šilutės r.), kur ją priglaudė senukų pora. 1952–1953 m. ji dirbo pas juos tarnaite. Pas senukus gyveno Jakštų šeima. Ši šeima 1953 m. Giselą pakrikštijo Rukų bažnyčioje (dab. Pagėgių r.) ir suteikė mergaitei naują vardą ir savo pavardę. Taip Gisela Launert tapo Irena Jakštaite. Ši šeima pasirūpino, kad Irenai Gargžduose būtų padarytas pasas. Viena moteris iš Usėnų pasiūlė Irenai važiuoti į Šernų kaimą (dab. Klaipėdos r.) pas jos seserį prižiūrėti vaiką. Taip ji atkeliavo į Klaipėdos rajoną. Būdama penkiolikos metų, pasiekė Plikių miestelį (dab. Klaipėdos r.) ir apsistojo mokytojų šeimoje, kuri Irenai buvo labai gera, daug padėjo.

Sulaukusi aštuoniolikos metų, ji ištekėjo už Algio Bružo ir tapo Irena Bružiene. Užaugino dvi dukteris – Audronę ir Rimą. Kartu su vyru Algiu Plikių miestelyje pragyveno beveik keturiasdešimt metų. Tačiau po vyro žūties išvyko gyventi į Klaipėdą.

Irena pasakoja: „Tarybiniais metais bijojau pasisakyti savo vardą, pavardę, nes vokiečiai buvo smerkiami, ir aš tylėjau.“

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Irena kreipėsi į tarptautinę Raudonojo Kryžiaus organizaciją, prašydama suteikti informacijos apie jos šeimą. 2005 m. sužinojo, kad tėvas Willis Launertas mirė 1989 m. Žinių apie tėvą suteikė antroji Willio Launerto žmona. 1949 m. Willis Launertas grįžo į Vokietiją iš sovietų karo belaisvių stovyklos ir susirado savo motiną. Ši papasakojo, kad jo pirmoji žmona Margaretė Launert su jųdviejų dukrelėmis Gisela bei Karin ir savo tėvais bėgo nuo Raudonosios armijos, tačiau pakeliui kartu su tėvu buvo nušauta, o vaikų likimas nežinomas. Willis Launertas dar bandė ieškoti savo dukrelių, tačiau nesėkmingai.

Iki šiol nėra žinoma, kas nutiko Irenos Bružienės jaunesniajai seseriai Karinai po to, kai ji buvo palikta svetimiems žmonėms, ir močiutei, kuri liko Pagėgių mokykloje.

2012 m. kovo 26 d. Irenai Bružienei buvo pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – buvusio beglobio vaiko teisinis statusas.