Irena Kakšytė-Petraitienė

Irena Kakšytė-Petraitienė

Renate Kakschies

 

„Sunku pagalvoti, kiek vaikas gali patirti ir išgyventi sunkumų. Man ašara trykšta – apverkiu savo vaikystę. Kaip aš norėjau tą laikotarpį ištrinti iš savo gyvenimo, užmiršti. Man niekaip nepavyko. Rodos, viskas buvo tik vakar...“

 

Renatė Kakschies gimė 1939 m. gegužės 16 d. Tilžėje (vok. Tilsit), Rytų Prūsijoje, Helenos ir Gustavo Kakschiesų šeimoje. Sesuo Christelė gimė 1941 m. rugpjūčio 15 d., brolis Werneris – 1943 m. Tėvelis buvo vairuotojas, mama – namų šeimininkė. Renatė pasakoja: „Mes gyvenome gerai. Aš ir sesutė Christelė turėjome savo žaidimų kambarį. Aš turėjau vežimėlį su lėle, o sesuo turėjo vežimėlį mediniais ratukais. Abu jie buvo pinti iš vytelių. Geriausiai atmintyje išliko Velykos! Pačios gražiausios ir spalvingiausios, kokias prisimenu. Mama, sesutė, tėvelis ir aš... “

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tėvas Gustavas Kakschiesas buvo paimtas į frontą. 1943–1944 m. žiemą jis žuvo fronte prie Leningrado (dab. Sankt Peterburgas). Renatė atsimena: „Visi labai sielojomės dėl tėvo žūties. Mama ištisas dienas verkė.“

Prasidėjus gyventojų evakuacijai, Helena Kakschies su vaikais sugebėjo pasiekti Lietuvą. Ji apsistojo pas brolio žmoną Heleną Daniulienę Eisraviškių kaime (dab. Pagėgių r.). Helenos Kakschies brolis taip pat buvo paimtas į frontą ir žuvo tą pačią dieną, kaip ir jos vyras Gustavas. 1945 m. Heleną rusų kareiviai paėmė dirbti į lauko virtuvę, iš kurios ji parnešdavo maisto vaikams. Renatė pasakoja: „Vieną kartą ji daugiau negrįžo, mes likome pas dėdienę ir dvi dienas su seserimi nėjom valgyti, sėdėjom ant palangės ir laukėm mamos parnešant valgyti. Daugiau nesulaukėm.“ 1945 m. Helena Kakschies dingo.

Kurį laiką Helena Daniulienė globojo tris našlaičiais likusius vaikus, tačiau jai buvo per sunku ir ji atidavė vaikus Renatės mamos giminėms Tauragėje.

Seserį Christelę Kakschies priglaudė Justinos ir Juozo Karolių šeima, kuri neturėjo savo vaikų, tad priėmė Christelę auginti kaip savo dukterį. Perkrikštijo į katalikų tikėjimą ir suteikė savo pavardę. Taip Christelė Kakschies tapo Kristina Karolyte ir apsigyveno Kudirkos Naumiestyje (dab. Šakių r.). Lankė mokyklą, pabaigė septynias klases. Daugiau mokytis nebeleido, nes reikėjo dirbti namuose ir kolūkyje. Ištekėjo, užaugino penkis vaikus. 2003 m. mirė.

Brolis Werneris Kakschiesas taip pat augo pas gimines Tauragėje. Nuo mažumės daug dirbo, mokyklos jam lankyti neleido. Paaugęs atvažiavo pas seserį Renatę (Ireną) į Lapgirius (dab. Jurbarko r.). Tarnavo Sovietinėje armijoje. Grįžęs sukūrė šeimą, susilaukė septynių vaikų. Kadangi kolūkyje dirbo sveikatai kenksmingą darbą (su chemikalais), smarkiai apsinuodijo ir 1985 m. mirė.

Renatę Kakschies atidavė Butkų šeimai, gyvenančiai Tauragės rajone. Renatė pasakoja: „Šeimininkė buvo gera, bet vyras – žiaurus. Kai pareidavo girtas, tai mane paguldydavo po stalu ir spardydavo.“ Pas Butkus Renatė išbuvo dvejus metus. Vėliau ją atidavė Antano ir Pranciškos Ališauskų šeimai, gyvenančiai Lapgirių kaime (dab. Jurbarko r.). Globėjai sulietuvino Renatės vardą ir pavardę. Taip ji tapo Irena Kakšyte. Ireną laikė savo dukra, tačiau leido baigti tik keturias klases. Kai paaugo, turėjo eiti dirbti į Lapgirių tarybinį ūkį. Kolūkyje visą laiką buvo darbininkė.

Irena pati savo pastangomis apie 1957–1958 m. susirado seserį ir papasakojo viską apie šeimos likimą. Pavyko susisiekti ir su giminėmis Vokietijoje. Giminaičių susitikimas įvyko Vilniuje apie 1975 m.

Darbe susipažino su Stanislovu Petraičiu. Sukūrė šeimą, užaugino tris dukteris: Danutę, Laimą ir Gedą. Šeima persikėlė gyventi į Vadžgirį (dab. Jurbarko r.).

„Visi užaugo pas svetimus žmones. Vieni buvo laimingesni, kiti mažiau laimingi, bet visi sukūrė šeimas. Turėjo mylimus bei mylinčius vaikus ir vietą po saule. O ko dar žmogui reikia? Aš buvau laiminga, viską pasiekiau darbu ir kantrybe. Gyventi tik prisiminimais labai negera.“

2010 m. rugsėjo 22 d. Renatei Petraitienei buvo pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – buvusio beglobio vaiko teisinis statusas.