Idilišką ir ramų šeimos gyvenimą nutraukė karas.
Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas pirmiausia iš šeimos išplėšė vyriausiuosius brolius: Ulrichą, Horstą ir Christopherį. Juos paėmė į kariuomenę. Netrukus šeima gavo žinią, kad 1942 m. gegužės 31 d. Ulrichas žuvo Afrikoje. Tėvas Friedrichas Rammas ne visą laiką buvo fronte. Ingrid Ursulos žodžiais, „jis laikinai išvykdavo ir grįždavo, turbūt kažką inspektuodavo“. Tačiau 1944 m. rudenį jis išvyko ir daugiau nebegrįžo.
Olga Ramm liko Karaliaučiaus (vok. Königsberg) priemiestyje su sūnumi Albrechtu ir dukra Ingrid Ursula. Albrechtas privalėjo iki paskutinių dienų dirbti Karaliaučiuje (vok. Königsberg) ir negalėjo pasitraukti į Vakarų Europą. Mama ir sesuo pasiliko su juo.
1945 m. sovietams puolant Karaliaučių (vok. Königsberg), šeima kartu su kitais gyventojais slėpėsi bunkeryje. Ten juos aptiko sovietų kariškiai, išvarė ir liepė grįžti namo. Namai buvo išdraskyti, tačiau Olga Ramm su vaikais kurį laiką juose gyveno. Ir vėl buvo išvaryti. Brolį Albrechtą išsivedė sovietų kariškiai. Daugiau jo nematė.
Ingrid Ursula liko su mama ir prasidėjo jų kančių keliai – dieną ir naktį jos buvo vaikomos ir persekiojamos. Atsidūrė lageryje, netoli Lietuvos sienos. Ten sutiko kitas to paties likimo moteris su vaikais: ponią Badinski su sūnumi Günteriu, ponią Ballo su mažąja dukrele Kristen. Visi laikėsi kartu.
Po 1945 m. gegužės 9 d., kai Berlynas jau buvo užimtas, buvo įsakyta grįžti atgal į Karaliaučių (vok. Königsberg). Sugrįžo, tačiau niekur negalėjo apsigyventi, nes greitai būdavo išvejamos sovietų karių. Kartu su poniomis Badinski ir Ballo, ir jų vaikais apsigyveno vieno namo rūsyje.
Netrukus prasidėjo badas. 1945 m. spalio 2 d. nuo bado mirė Olga Ramm, po kiek laiko – ponia Badinski, dar vėliau – vaikų namuose – Badinski sūnus Günteris. Ingrid Ursula Ramm neteko visų artimųjų. Jai buvo dešimt metų.
Ingrid Ursula su ponia Ballo iš rūsio išsikraustė į pusiau apgriautą namą. Ponia Ballo pasiūlė Ingrid Ursulai vykti į Lietuvą prašyti maisto. Ingrid Ursula išvyko kartu su kita mergaite. Prisirinkusi maisto Ingrid Ursula sugrįžo atgal, tačiau pakeliui su bendrakeleive pasimetė. Antrą kartą išvyko į Lietuvą viena. Pasiekė Kauną. Vagone vienoje pusėje važiavo rusai, kitoje – vokietės su vaikais. Ingrid Ursula pasakoja: „Aš buvau viena ir labai vieniša, su niekuo nekalbėjau. Užmigau kamputyje. Staiga išgirdau siaubingą klyksmą. Kai pramerkiau akis, pamačiau baisų vaizdą. Antrąją vagono pusę buvo užėmę rusai, kurie paeiliui tenkino savo seksualinius poreikius, vagono durys buvo praviros ir vokiečiai išmetami iš vagono. Ant mano galvos buvo rusiška kepurė, avėjau rusiškus batukus (juos užsidirbau rusų šeimoje). Taigi, ta kepurė buvo mano gelbėtoja. Vaikinai manė, kad esu rusė. Tačiau vagono durys buvo plačiai atidarytos. Į Kauną atvykau sušalusiomis rankomis. Taigi, negalėjau grįžti į savo sugriautą tėvynę. Kai pasveikau, pradėjau naują, tačiau labai sunkų gyvenimą. Aš buvau tiesiog pigi darbo jėga.“ Kaune Ingrid Ursula ėjo iš vienų namų į kitus, pakeitė ne vieną šeimą. Daug kentėjo ir stengėsi išgyventi. Labai norėjo mokytis ir ieškojo galimybių, kaip tai galėtų padaryti.
Šeima, kuri priglaudė Ingrid Ursulą, parūpino jai lietuviškus dokumentus. Ingrid Ursula tapo Marija Juškaite, gimusia Kybartuose (dab. Vilkaviškio r.). Šešiolikmetė Marija dirbo aukle, o vakarais lankė vakarinę vidurinę mokyklą. Jai, vokietei, lietuvių kalba buvo lengviausias dalykas. Marija baigė septynias klases. Kadangi darbą tuo metu buvo sunku gauti, ji nuėjo į tuometinį Kauno miesto vykdomąjį komitetą, pasakė, kad yra našlaitė, paprašė darbo ir buvo nusiųsta į siuvyklą. Gavo sukirpėjos darbą. Dirbo ir mokėsi toliau. Baigusi vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno medicinos seserų mokyklą. Baigusi mokslus įsidarbino sesele Kauno kūdikių namuose.
Bijojo, bet labai norėjo susirasti ką nors iš artimųjų. 1959 m. kreipėsi į tarptautinę Raudonojo Kryžiaus organizaciją, esančią Hamburge (vok. Hamburg). Netrukus sužinojo, kad yra gyva teta Leokadia Kasper ir brolis Albrechtas, kuris buvo ištremtas į Uralą, Sovietų Sąjungą. Ten susirgo kaulų tuberkulioze ir dėl ligos buvo paleistas. Sugrįžęs dar trejus metus gydėsi. Vedė Eriką Fischer. Brolis Albrechtas dėjo labai dideles pastangas, kad Marija galėtų išvykti į Vakarų Vokietiją. Tačiau viskas buvo labai keblu, nes spaudimą darė tuometinis Valstybės saugumo komitetas (KGB). Deja, jiems taip ir nepavyko susitikti. Brolis Albrechtas 1961 m. rugpjūčio 31 d. pateko į avariją ir žuvo.
1961 m. Marija Juškaitė ištekėjo už Algirdo Bruko. Gimė keturi vaikai. Marija ir toliau labai stengėsi, kad su šeima galėtų išvykti į Vokietiją. Tačiau jos prašymai buvo atmesti. Šio sumanymo teko atsisakyti po šeimą užklupusių negandų: 1970 m. nuskendo šešiametis sūnus Edmundas, 1972 m. mirė mažoji dukrelė Erika, 1985 m. nuskendo 23-ejų metų sūnus Raimondas. Liko jauniausias sūnus Vilis.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Marija susigrąžino tikrąjį savo vardą. Nuvyko į Vokietiją. Aplankiusi brolio Albrechto žmoną Eriką, sužinojo, kad tėvas Friedrichas Rammas 1945 m. žuvo Elbingo (vok. Elbing) vietovėje (dab. Lenkijos teritorija). Brolis Horstas žuvo 1945 m. kovo 4 d. Murnicki (Murnieki) vietovėje (Latvija). Kapas nerastas. Brolis Christopheris žuvo 1945 m. sausio 10 d. netoli Althorno miestelio, Goetzenbrucko rajone, Mozelio departamente, Prancūzijoje.
