Ruth Deske

Motina paprašė: „Nepalik sesers ir broliukų. Rūpinkis jais, padėk jiems.“

Ruth Deske gimė 1933 m. kovo 15 d. Ellernbrucho (vok. Ellernbruch) kaime, Rytų Prūsijoje, ūkininkų Liudwigo ir Fridos Deske šeimoje. 1936 m. vasario 8 d. gimė sesuo Helga Deske, 1937 m. liepos 10 d. – brolis Siegfriedas Deske, 1943 m. gegužės 30 d. – brolis Karlas Heinzas Deske.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui tėvas Liudwigas Deske buvo paimtas į frontą. Ne kartą sužeistas grįžo gydytis į namus. 1943 m. vasarą išvyko į frontą paskutinį kartą. „Netrukus atėjo laiškas, kuriame tėvas rašė, kad yra kažkokiame dideliame Rusijos miške, apsuptas kartu su visu būriu, ir vienas Dievas težino, kas bus toliau. Vėliau gavome pranešimą, kad tėvas dingo be žinios.“

1945 m. vasarį į Fridos Deske namus įžengė vokiečių kareiviai. Liepė pasiimti būtiniausius daiktus ir su vaikais palikti namus, nes artėja frontas. „Į namus daugiau niekada nesugrįžome, nes kaimo paprasčiausiai neliko. Jis buvo sugriautas, sudegintas...“

Frida Deske su vaikais ir šimtais kitų pabėgėlių traukė link Piliavos (vok. Pillau) uosto. Čia stovėjo perpildytas laivas, pasiruošęs išplaukti. Tačiau Frida Deske su vaikais į jį nelipo. „Motina, nujausdama nelaimę, pasakė: „Laivas gali sprogti ir nuskęsti. Ne, mes nelipsime.“ Motiniška nuojauta neapgavo – nutolęs nuo kranto laivas sovietų buvo susprogdintas, visi juo plaukę žmonės nuskendo.

Frida Deske su vaikais paliko Piliavos (vok. Pillau) uostą ir traukiniu nuvyko į Rūsius (vok. Rauschen) pas savo seserį. Čia Fridos Deske ir kitas šeimas užklupo sovietų kareiviai. Vienas kariškis, pagrasinęs automatu, Fridai Deske liepė eiti su juo. „Motina pakluso. Po kurio laiko ji išėjo verkdama, sudraskytais drabužiais, sumušta. O paskui vos ne kas naktį būriais ateidavo kareivių. Jiems reikėjo moterų.“ Po tokių baisybių motina Ruth nukirpo plaukus, aprengė berniokiškai, kad tik jos dukra nekristų sovietų kareiviams į akis ir nebūtų išprievartauta.

1945 m. gegužę keliai buvo pilni civilių pabėgėlių. Tarp jų – Frida Deske su vaikais ir pasiligojusia savo motina. Ji traukė atgal į Ellernbruchą (vok. Ellernbruch), tačiau namai buvo užimti sovietų kareivių. Teko prisiglausti kitur. Po kurio laiko Ellernbruche (vok. Ellernbruch) buvo išprievartauta ir nužudyta Fridos Deske mama – sovietų kareiviai 73-ejų metų moteriai nukirto galvą.

1945 m. rudenį prasidėjo badas. Ruth Deske su seserimi Helga eidavo ieškoti maisto – kasti laukuose sušalusių ar apipuvusių bulvių, gaudyti kačių, šunų ar žiurkių, ieškoti užkastų nudvėsusių arklių ir galvijų.

1946 m. pavasarį išgyvenusiuosius pirmąją bado žiemą sovietų kariškiai išvarė į laukus dirbti. Frida Deske į darbus ėjo su dukra Ruth. Už darbą gaudavo šiek tiek maisto. Darbai pasibaigė rudenį. Vėl prasidėjo badas. „Mažųjų pilveliai išputo, moterys eidamos ramstėsi ir siūbavo. Kažkas pasiūlė nueiti į Lietuvą.“ Ruth nusprendė eiti. Pasiekė Tauragę. Čia elgetaudama ir rinkdama maistą artimiesiems užtruko dvi savaites. Sugrįžusi atgal į Rytų Prūsiją, sužinojo, kad mama sunkiai serga šiltine: „1947 m. kovo 8 d. mama, būdama 35-erių metų, mirė. Jos vieni paskutinių žodžių buvo, kad būtų gerai nors gabaliuką duonos suvalgyti. Paskui paėmė mane už rankos ir pasakė, kad aš esu vyriausia ir negaliu apleisti mažiausiųjų. Aš pažadėjau jais rūpintis.“ Mirusią motiną vaikai suvyniojo į drobę, nuvežė į kapines ir apkasė sniegu. „Ten lavonų buvo šimtai, niekas neturėjo sveikatos iškasti duobę.“

Ruth Deske liko viena su seserimi ir dviem broliais. Viena giminaitė patarė Ruth mažiausią brolį Karlą Heinzą palikti jai, o Helgą ir Siegfriedą vesti į Lietuvą ir atiduoti žmonėms.

1947 m. elgetaudama su broliu ir seserimi Ruth Deske pasiekė Viduklę (dab. Kelmės r.), vėliau – Tytuvėnus (dab. Kelmės r.). Jagminiškės kaime (dab. Kelmės r.) paliko brolį Siegfriedą, Kiaunorių kaime (dab. Kelmės r.) – seserį Helgą. Pririnkusi maisto, skubėjo lankyti mažąjį brolį Karlą Heinzą.

Taip elgetavo ir rinko maistą iki 1948 m. pavasario. 1948 m. gegužę sesers Helgos globėjai buvo ištremti į Sibirą. Helga prisiglaudė Gorolų kaime (dab. Vijurkai, Kelmės r.) pas ūkininką, kuris mušė, vertė daug dirbti. Moteris, kuri prižiūrėjo jauniausiąjį Ruth brolį Karlą Heinzą, liepė jį pasiimti ir taip pat vestis į Lietuvą. Ruth su jauniausiu broliu patraukė link Šiaulių. Atsidūrė Blūžgalio kaime (dab. Šiaulių r.), pas Stasę ir Antaną Tamučius. Šie žmonės tapo Ruth ir Karlo Heinzo globėjais.

1949 m. Ruth Deske gavo gimimo metrikus Rūtos Birutės Tamutytės vardu. Vėliau – pasą Birutės Deskaitės vardu. Brolis Karlas Heinzas laikiną pasą gavo tik 1965 m. Antano Deskaus vardu. Pase buvo nurodyta, kad jis „be pilietybės“. Tokiems asmenims kas mėnesį reikėjo registruotis milicijoje. O milicijos viršininkas kiekvieną kartą pabrėždavo, kad „ir mūsų tarybinėje valstybėje vis dar atsiranda fašistų.“

1953 m. Rūta Birutė ištekėjo už Vaclovo Gorio. 1954 m. gimė dukra Irena. 1957 m. kartu su vyru pradėjo dirbti miškų ūkyje, 1973 m. persikėlė gyventi į Šiaulių miestą.

Rūtos Birutės Tamutytės-Deskaitės-Gorienės sesuo Helga Deske ir brolis Siegfriedas Deske užaugo pas globėją Bronislovą Tamašauską.

Artimųjų Vokietijoje per tarptautinę Raudonojo Kryžiaus organizaciją Rūta Birutė pradėjo ieškoti dar 1959 m. Leidimą susitikti gavo tik 1975-aisiais.

Po daugelio metų aplankė ir savo gimtąjį kaimą. Ten dabar lygus laukas. „Troškau atrasti mamos kapą, nusilenkti jai, jos kančioms ir pasakyti: mama, aš išpildžiau tau duotą pažadą.“

2009 m. vasario 2 d. Rūtai Birutei Gorienei buvo pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – buvusio beglobio vaiko teisinis statusas.

Rūta Birutė Gorienė mirė 2018 m. birželio 9 d.