Sieglindė Liedke-Kenzler (Sieglinde Liedke Kenzler)

Sieglinde Liedke Kenzler

„Aš norėčiau pasakyti jaunimui, kad karas tiek vaikams, tiek vyresniems žmonėms atneša tik kančias ir skurdą. Mums jis reiškė prarastą vaikystę, tėvynę ir sunkų priverstinį darbą.“

Sieglindė Liedke gimė 1935 m. Vėluvoje (vok. Wehlau), Rytų Prūsijoje, Maxo Roberto Albrechto ir Marthos Liedke daugiavaikėje šeimoje, kurioje augo septyni vaikai. Tėvai buvo lentpjūvės savininkai. Sieglindės brolis Peteris mirė prieš karą, Werneris – karo metu.

1945 m. buvo gautas įsakymas palikti savo namus, todėl Maxo Roberto Albrechto ir Marthos Liedke šeima, susirinkusi būtiniausius daiktus, išvyko. Pakelėse matyti vaizdai Sieglindę sukrėtė. „Aš klausiau mamos, iš kur aplink tiek daug ant žemės išmėtytų lėlių, o ji man atsakė, kad tai ne lėlės, tai sušalę vaikai. Taigi, tai buvo siaubinga.“ Jiems atsidūrus Frydlande (vok. Friedland), sovietų pareigūnai nuo šeimos atskyrė tėvą Maxą Robertą Albrechtą Liedkę. Sieglindė tik 1995 m., po to, kai jos sesuo Waltraud kreipėsi į tarptautinę Raudonojo Kryžiaus organizaciją, sužinojo, kad jis 1948 m. kovo 30 d. žuvo Polovinkos lageryje Molotovo (dab. Permės) srityje ir buvo palaidotas bevardžiame kape. Iš Frydlando (vok. Friedland) kartu su kitomis šeimomis teko trauktis į Brakupöhneno (vok. Brakupönen) miestelį netoli Gumbinės (vok. Gumbinnen), kuriame buvo darbo stovykla. Čia Sieglindė patyrė didžiulį siaubą: aplinkui buvo vien tik badas, ligos ir mirtys. Šioje stovykloje jie išbuvo iki 1946 m. pradžios, kol patraukė atgal link savo namų į Vėluvą (vok. Wehlau). Ten jie tikėjosi rasti savo tėvą Maxą Robertą Albrechtą, tačiau aplinkui buvo tik jų gimtųjų namų griuvėsiai. Šeimai teko apsistoti Bolšaja Poliana (vok. Paterswalde) gyvenvietėje. Mama Martha pradėjo dirbti popieriaus fabrike, vėliau dirbo medelyne, iš kurio parnešdavo vaikams vaisių ir daržovių, o jie galėjo išsivirti sriubos ir taip prasimaitinti.

Atėjus 1946 m. žiemai buvo itin sunku. Šeima grįžo į Vėluvą (vok. Wehlau) ir gyveno barake. Nuolat stigo maisto, kamavo ligos. Sieglindės mama Martha su dukra Irmgard patraukė į Lietuvą ieškoti maisto. Tai darė ne vieną kartą. 1947 m. birželio 2 d. mama grįžo iš Lietuvos sunkiai sirgdama. „Aš pasilenkiau prie mamos ir ji pasakė, kad stengtumės nebadauti ir pasirūpinti mažaisiais. Tądien mama iškeliavo amžinybėn.“

Dvylikametei Sieglindei ir trylikamečiam broliui Rudolfui teko atsakomybė už jaunesnius brolius ir seseris. Vaikų namai buvo perpildyti, tad jiems liko viena išeitis – vykti į Lietuvą ir patiems prasimanyti maisto. Pirmas išvyko brolis Rudolfas, kuris grįžo su maisto produktais – duona ir bulvėmis. Po kurio laiko brolis Rudolfas su trimis seserimis ir mažuoju broliu Ulrichu išvyko atgal į Lietuvą. Ūkio šeimininkas Lietuvoje pasiliko tik Rudolfą. Sieglindė su seserimis ir broliu turėjo keliauti toliau. „Lietuviai, pas kuriuos mes užklysdavome, buvo malonūs ir draugiški, duodavo mums maisto. Tačiau mums tekdavo nakvoti lauke, tiesiog užsiklojus įvairių augalų lapais. Mes vengdavome miško, nes buvome išgąsdinti ten gyvenusių vilkų.“ Seserys Waltraud ir Irmgard taip pat prisiglaudė ūkininkų šeimose.

Sieglidė liko su mažuoju broliu Ulrichu, su kuriuo netrukus pasimetė. Tai vienas įsimintiniausių Sieglindės prisiminimų. Ji buvo prisaikdinusi brolį laukti, kol ieškos maisto, tačiau grįžusi į sutartą vietą jo neberado. Išvaikščiojusi visas aplinkui esančias sodybas, ji patraukė tolyn ir atsidūrė Kazlų Rūdoje, kur ją priglaudė rusų šeima. Sieglindė prižiūrėjo vaiką, dirbo visus namų ruošos darbus. Kai jie nusprendė išsikraustyti į Kauną, Sieglindę pasiėmė kartu. Šioje šeimoje Sieglindė gyveno iki 1953 m. Tais metais jos globėjai išvyko gyventi į Maskvą. Sieglindė norėjo likti bent kiek arčiau tikrųjų savo namų. Ji gavo pasiūlymą dirbti Kauno farmacijos fabriko „Sanitas“ jaunimo skyriuje, kuriame buvo įsitraukusi į šokių ansamblio veiklą. Kaip pati prisimena, darbas šiame fabrike jai teikė daug džiaugsmo. Sieglindė neturėjo jokių oficialių dokumentų. Dokumentus jai parūpino fabriko „Sanitas“ direktorius.

Viltis rasti savo brolius ir seseris visada liko gyva. Sieglindė kreipėsi į tarptautinės Raudonojo Kryžiaus organizacijos skyrius Vilniuje, Kaune, Maskvoje, tačiau jokių rezultatų nebuvo. 1954 m. per Kalėdas ji gavo laišką iš Vokietijos Raudonojo Kryžiaus organizacijos Hamburgo (vok. Hamburg) paieškų tarnybos ir sužinojo, kad broliai Rudolfas, Ulrichas ir sesuo Waltraud gyvena Kirico (vok. Kyritz) vaikų globos namuose Vokietijos Demokartinėje Respublikoje (VDR). Savo seserį Irmgard Sieglindė rado 1955 m. vasarą – ji dirbo pas vieną ūkininką Lietuvoje. Irmgard ilgą laiką gyveno itin prastomis sąlygomis, tad Sieglindė parsivežė ją į Kauną.

1956 m. Sieglindė išvyko į Kiricą (vok. Kyritz) (VDR) pas surastus brolius ir seserį. Kirico (vok. Kyritz) vaikų globos namuose susipažino su savo būsimu vyru Heinrichu Kenzleriu. 1958 m. Heinrichas ir Sieglindė sukūrė šeimą. Užaugino keturis vaikus.