Marytė Margevičiūtė-Savickienė
Renate Markewitz
„Kas aš esu?“ – klausimas, kurį ne vieną dešimtmetį kėlė Renatė Markewitz. Atsakymą išgirdo suradusi vaikystėje prarastą vyresniąją seserį Brigittę Markewitz.
Renatė Markewitz gimė 1940 m. liepos 4 d. Girdavoje (vok. Gerdauen), Rytų Prūsijoje, Fritzo ir Ernos Markewitzų šeimoje. Tėvas buvo skulptorius, mama – namų šeimininkė. Be Renatės, šeimoje augo dar penki vaikai: broliai Hansas Dietrichas (g. 1934 m. rugpjūčio 2 d.), Helmutas (g. 1937 m. vasario 7 d.), seserys Brigittė (g. 1939 m. sausio 28 d.), Dagmar (g. 1941 m. rugpjūčio 28 d.) ir Monika (g. 1943 m. rugpjūčio 14 d.).
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tėvas Fritzas Markewitzas buvo paimtas į frontą. Po kurio laiko šeimą pasiekė žinia, kad jis žuvo. Erna Markewitz liko viena su šešiais vaikais ir savo mama Auguste Grönig. Aplinkui siautėjo rusų kareiviai: niokojo turtą, plėšė, prievartavo, žudė. Netrukus prasidėjo badas. Pirmąja bado auka tapo Renatės močiutė Auguste Grönig. Ji mirė apie 1946 m. 1947 m. iš bado mirė sesuo Dagmar. Renatė su seserimi Brigitte ir broliais kasdien eidavo ieškoti maisto: rausėsi šiukšlynuose, griuvėsiais užverstuose rūsiuose, buvusiuose tvartuose ieškojo kritusių gyvulių.
Kartą Renatė su Brigitte viename traukinio vagone atrado sušalusių bulvių. Rinko jas ir nešė namo. Tai darė ne kartą, tačiau paskutinis kartas buvo lemtingas. Seseris ir kitus tokio paties likimo vaikus vagone užklupo sovietų kareiviai. Prasidėjo mergaičių prievartavimas, riksmai, dejonės, kareivių šauksmai. Netikėtai traukinys pajudėjo. Renatė iššoko, o Brigittė liko vagone ir atsidūrė Lietuvos teritorijoje. Ji daug klaidžiojo, daug išgyveno, kol rado prieglobstį vienoje daugiavaikėje šeimoje. Jai teko gyventi ir vaikų namuose. Sulaukusi šešiolikos metų, buvo nusiųsta dirbti į „Raudonojo spalio“ avalynės fabriką Kaune. Sukūrė šeimą. Užaugino tris dukras. Gyveno Kaune. Vėliau išvyko į Vokietiją. Visą laiką ieškojo savo dingusių artimųjų – mamos, brolių, seserų.
Renatė, iššokusi iš pajudėjusio traukinio vagono, susitrenkė galvą ir ilgai gulėjo pageležinkelės griovyje. Kai atgavo sąmonę, nežinojo, į kurią pusę turi eiti. Ėjo viena kryptimi tolyn, kol visiškai išbadėjusi pasiekė Tilžės (vok. Tilsit) turgaus aikštę. Čia sutiktas nepažįstamas vyras ėmė ir atvežė ją į Lietuvą. Paleido, prieš tai pamokęs, kad ji kiekvienam sutiktam žmogui sakytų: „Mano vardas Marytė. Aš Marytė.“
Pagėgių geležinkelio stotis buvo pirmoji Renatės stotelė Lietuvoje. Toliau – daugybė kaimų, piktų ir gerų sodybų šeimininkų ir duonos kąsnio maldavimas. Kurį laiką Renatė buvo prisiglaudusi Gilandviršių kaime (dab. Tauragės r.), Gedvilų šeimoje. Vėliau atsidūrė Sodėnuose (dab. Pagėgių r.) pas Stasę Čarienę. Ši moteris pasirūpino, kad Renatė būtų pakrikštyta. Sulaukusi penkiolikos–šešiolikos metų, atsidūrė Vidgirių kaime (dab. Pagėgių r.). 1961 m. gimė sūnus Vladas. Renatė neturėjo jokio asmens dokumento, nežinojo savo pavardės, gimimo metų, kitų duomenų. Nežinojo savo tautybės. Kadangi buvo tamsaus gymio, žmonės ją vadino tai žyde, tai čigone.
